Atsiminimai apie piešimą

Iliustracija ne mano. Bet radau ją internete ir pamačius pagalvojau apie vieną žmogų, kuris nori būti danguje nesiaugindamas sparnų, ir nori būti labai gražus išgyvendamas vienądienybę kaip prasmę ir trokšdamas minimalizmo rūbo, kas iš esmės juk tėra įmantresnė nudizmo forma.

Dar jis nori piešti.

Kai aš pradėjau piešti, tai iš pradžių tiesiog piešiau kaip piešėsi. Bet tada atradau kelis autorius į kuriuos žiūrint man būdavo taip gera, kad, jei skaudėdavo galva tai nustodavo, o jei būdavo suėmęs nerimas, tai jis nurimdavo. Man nereikėjo galvoti kaip aš norėčiau piešti, ieškoti kažko, man nereikėjo kankintis ar užduoti klausimų – nes aš turėjau visus atsakymus ten. Piešiau ne tam, kad savo gyvenimą sunkinčiau ir komplikuočiau, o tam, kad palengvinčiau ir nuskaidrinčiau.

Ir man atrodė, kad jei mokėsiu piešti kaip tie autoriai, tai būsiu laimingiausias žmogus pasaulyje.
Pamenu atsispausdinau dalį jų darbų nespalvotai vien tam, kad galėčiau juos nuspalvinti pieštukais ir pasikabinau šalia lovos. Taip jie tapo pirmuoju dalyku, kurį pamatydavau pabudusi, o tuo metu pabusdavau kokią ketvirtą ryto ir gulėdavau iki šeštos nerimaudama dėl mokyklos, ypač dėl kalbų pamokų. Įsijungdavau šalia lovos buvusią lemputę, kurios geltono gaubto dėka visas kambarys nusidažydavo ramaus gintaro spalva ir tas valandas būdavau tik aš ir tie darbai, mano ir jų pasauliai. Jų baigtiniai, kitokie, ne tikri, išgalvoti kažkur kažkieno kito, rodantys man, kad įmanoma tą padaryti, įmanoma žaisti su realybe nereikalaujant tokio tikroviškumo, kad kažką apgautum daugiau, nei išgalvotus personažus, kurie net neturi proto suvokti, kad yra išgalvoti. Tie darbai man žadėjo ateitį, kurioje aš galėčiau būti kūrybinga ir mėgautis tuo per tai, galėčiau kurtis pati savo gyvenimą ir gyventi tam, kad galėčiau kurti. Ir, net jei tuo metu nieko daugiau negalėjau daryti, bet vien mintis apie tai man rodėsi verta keltis ir mėgautis dalykais vien tam, kad išsiugdyčiau apetitą ir skonį, kaupčiau patirtis ir gretutines svajones. Tai buvo vadovėliniai paaugliški potyriai, bet laimė aš nesidomėjau jokiomis psichologijomis-šmologijomis ir man tai buvo mano asmeniniai, unikalūs ir niekieno kito nevertintini išgyvenimai.

O kartais naktį negalėdavau užmigti, kaip trokšdavau piešti taip, kaip jie. Maždaug per pusmetį to darymo labai smarkiai patobulėjau savo piešime, nepalyginti kiek kapanojausi be krypties iki tų autorių atradimo. Ir, nors vis tiek nepriartėjau prie jų, nors vis tiek vysčiau savo stilių, bet jie buvo tarsi švyturiai, žadėję, kad ši jūra nėra begalinė ir jos kraštas yra krantas, o ne bedugnė.
Kai kurie žmonės tą kūrybos krypties kelią pasirenka per tai, kad kuria kažkam konkrečiam arba kažką konkretaus savo darbu nori pasakyti. Bet, šį malonų šeštadienio vakarą per atvirą langą uosdama drėgną šąlantį cementą galvoju, kad jei neturi jokio krypties orientyro, tai niekada nežinai ar judi, ar nejudi, aukštyn, žemyn, o gal į kairę. Jei svarbu tik judėti, tai ir taip tavo kūnas viduje pilnas judesio – nuo kraujo tekėjimo iki kvėpavimo, tokio, kuris neturi kitos krypties, kaip tik nuolatinio grįžimo į pradinį tašką, kad vėl galėtų judėti iš naujo tuo pačiu ir ne kitu keliu. Jeigu visi vikšreliai pasitenkintų tik judėjimu dėl judėjimo, tai niekada nežengtų žingsnio metamorfozėms į drugius.

Apie bučinius

Rašiau šitą vienam žmogui diskusijoje žinutėmis, bet pagalvojau, kad tai gali būti ir atskiru postu, manau kontekstą galima susikurti kokio norisi.

Skirtumas tarp vienadienio nuotykio ir baigtinės meilės yra tas, kad suvokiant jų abiejų neamžiškumą pirmuoju atveju tai tampa išlaisvinančiu ir nužeminančiu dalyku, o antru atveju ištikinančiu ir išaukštinančiu. Ištikimybė, kaip daiktavardis dažnai pameta savo veiksmo kilmę ir tuomet pradeda ją vogti iš kitų veiksmų, kaip prisirišimo, tikėjimosi, investavimo, ir daugybės daugybės kitų iš kurių kartais pasivogia ir iliuziją apie savo amžinybę, kurios iš tiesų neturi ir iš tiesų tik dėl to neturėjimo ir gyvena. Didelis džiaugsmas yra per gyvenimą patirti bagtinę meilę ir pasakymas “kol mirtis mus išskirs” yra vienas gražiausių dalykų ne todėl, kad žadėtų būvį iki pat mirties kartu, bet žadėtų apskritai gebėjimą numirti, galintį kilti tik iš gebėjimo gyventi. To neturint lengvai galima nuslysti į pasaulį, kuriame esant niekam nereikalingu gali imtis norėti ir visai nebebūti. Vienadieniai nuotykiai to neturi. Jie visi yra bandymas net negalvoti apie tai, kad mirtis ištiks apskritai, tai bandymas niekada nenurimti ir amžinai nenustygti vietoje, nuolatinę apyvartą ir kaitą pavadinant įvairovės troškimu.
Nes įvairovė galima tik esant pastovumui. Tekanti upė turi krantus, o jūra turi dugną. Galima miegoti ne vienoje lovoje, bet negalima miegoti kasdien vis kitoje, nes tai neduos poilsio, o tik nuovargį ir galų gale gal mintį, jog lovos ir miegas apskritai ne tau, tu niekada neišsimiegi gerai, nors vis keiti ir keiti lovas, vis ieškai geresnės ir naujesnės, tikiesi, kad būtent naujumas garantuos patogumą. Ne, geriau tu iš viso nebemiegosi, gali imti sakyti sau, nes trokšti pastovumo, bet ieškai jo kažkur ne ten.
o šiaip tai norėjau parašyti apie bučinius ir rašyseną. Rašysena toks dalykas, kuris būdingas kiekvienam ir sunkų jį pakeisti, tik labai susikaupus ir pasistengus. Dažnai net keičiant popierių ar rašiklį ji nesikeičia. Keičiant rašymo turinį ji nesikeičia. Tik kartais ir ne visiems, rašančiojo savijauta nulemia rašysenos pokyčios jo paties rašysenos galimybių ribose.
Tai ir su bučiniais tas pats.
Vieni žmonės bučiuodamiesi tirpsta. Artumo akimirkoje ištinka supratimas, kad jų lūpos atsipalaiduoja taip, kaip gali tik bučinyje, nes net miegas neturi jiems tokios galios. Jie atsiduoda ir atsiduoda jų kūnas, kad jie geriau jaustų tai, ką tu jiems darysi, kad net patys sau netrukdytų. Jie nemėgsta bučiuotis stovėdami, jie nemėgsta šlietis prie ko nors šiam malonumui, nes tai trukdytų.

 

Kitų bučiniai skubūs ir nekantrūs, desperatiškai ieškantys tikrumo. Kai kas vadina juos aistringais, bet manau jie klysta, nes juose aistros gali ir visiškai nebūti, nes savo bučiniais jie siekia tik atsakymo, tik patvirtinimo, jog tu jų nori ne ką mažiau, nei jie tavęs ir jie ieško pažado, kad norėsi ir dar daugiau. Tai bučiniai, kurie greitai atsiduoda salsvu geležies prieskoniu.
Yra dominuojantys bučinių partneriai, kurie duoda savo tempą ir rodosi visada turi tą patį planą į kurį kartais būna įtrauktas ir pasipriešinimas pačiam planui. Tai jų liežuvis turi būti pirmas, ranka ant tavo sprando ir tik jau netirpk, nevok visko iš jų sau.
Visaip būna. Keista, kai priskaitai kokį kūrinį ir jame būna bučinio scena, kur lūpos turi kokių abrikosų skonį nuo lūpdažio ar herojus pasitenkina vien tik juo. Rodosi, kad tie herojai bučinius nešiojasi patys sau savyje ir kontaktas su kitu žmogumi jiems būna tik mažytis savibučinystės trigeris, jie netrokšta pajusti kito žmogaus skonio, jie netrokšta artumo ar kažko daugiau. Galų gale, gal jie netgi yra veikėjai, kurie, jei galėtų, tai net ir nesibučiuotų ar jaustų nerimą, jog yra nebučiuotini, nes jų dantų pasta ne mėtinė.
Tikrai būna visaip.

Eikit šikt

[šitas įrašas yra mano piktumo ir migrenos dokumentacija]
Kartais rašytojas gali pasiųsti kitus šikti.

Galiu pademonstruoti.

Visi tie, kuriems nesirašo, nes nėra įkvėpimo, nes niekas neskaito ir nemyli – eikite jūs šikti. Nes daug kas rašo ne todėl, kad nori, jog lengvai ar sunkiai rašytųsi, o dėl to, kad turi ką pasakyti ir turi ne kažką, kas įdomu kitiems ir dėl to duos dėmesio autoriui, o dėl to, kad tai autoriui svarbu, dėl to, kad jis nori išgarsinti idėją, o ne save. Ir jam nereikia sėdėti ir laukti įkvėpimo, nes jis rašo ne kvėpavimui, o kvėpuoja rašymui. Rašo laisvomis akimirkomis. Rašo pavargęs. Rašo išsekęs. Rašo tada, kai visi miega ir net sapnavimui neturi jėgų. O jis rašo, jam tai svarbu. Kūryba duoda amžinybę ne tada, kai tu miršti ir tavo knygas leidžia ir perleidžia, kai skaito mokyklose ir visi mokosi mintinai, o tada, kai tomis gyvenimo akimirkomis, kai atrodytų jau nebeturi ką daryti ir dėl ko gyventi, tu vis tiek toliau rašai ir nemąstai apie tai, kad galėtum nerašyti.

Tai, jei liūdite, kad “nesirašo”, neliūdėkite. Tiesiog eikite šikt.

Visi tie, kurie palieka rašytoją vienatvei ir jiems jis neįdomus tol, kol nesukuria didingo darbo. O įdomus tas darbas tik todėl, kad kažkas kitas pasakė, kad jis didingas. Visi tie, kurie atsimenate savo rašančius draugus ir jų rašymą tik knygų pristatymuose, tik filmų premjerose, tik pamatę jį bestselerių sąraše ir trokštate autografo, dar daugiau – pasididžiuodami sakote, kad esate pažįstami ir žinote jį, kaip rašytoją. Visi tie, kurie neturite dėkingumo rodyti dėmesį, neturite jėgų ištikimybei ir palaikymui, bet savo pasirinkimą vartoti vieną vietoj kito norite pateikti kaip įvertinimą ir rūpestį. Eikite šikti dvigubai.

Tai, jei nepalaikote savo rašančių artimųjų, o vėliau didžiuojatės tuom, kad jie rašo nepaisant to, kad jūs jų nepalaikote ir dėl to, tas jų rašymas kažkoks tikresnis ir geresnis, o jūs per savo nepalaikymą ir abejingumą tampate to tikrumo įrodymo dalimi, nedarykite taip. Tiesiog eikite šikt.

Kaip matote, tai visai nesunku.

Visiems rašytojams siūlau sugalvoti bent du pasiuntimus kakojimui profilaktiškai. Galima ir sau pačiam.

Dešinė vs Kairė

Kai praleidi valandą klausydamasis neurologo apie vaisto x galimą šalutinį poveikį ir supranti, kad jis tau bando papasakoti apie galimą savižudybės patrauklumą pasiekus saviaktualizaciją, kurią vaistas x palengvina spontaniškai dėl savo poveikio į dopamino sistemą.
Ugnies šiame komiksiuke nesimato, nes aš ją perkėliau į šio šuniuko dešinį smegenų pusrutulį.

Apie redagavimą

Redagavimas keistas užsiėmimas. Nepalyginamai sunkesnis už rašymą, bet gerąja prasme. Tai tarsi mėsos nuo kaulų gremžimas norint palikti tik tai, kas būtiniausia ir esmingiausia tuo pat metu jaudinantis dėl riebalų skoniui, kai kūrinis jau bus valgomas ir sausgyslių, kad jis galėtų nubėgti iki to, kas galų gale jį suris. Tai žaidimas su kiekvienu puslapiu jį glamonėjant ir jaučiantis kaltam, kad nesugebi jo patenkinti. Noras susukti istoriją kaip oroborą, kad ji būtų įdomi pati iš savęs ir savo ribose, bet tuo pat metu ir kiekviena atsitiktinai išpjauta jos dalis savarankiškai ir nepriklausomai.


Tik pradėjusi redaguoti supratau koks galingas yra pirminis juodraštis per tai, kad jis turi būti rašomas jo neskaitant ir negrįžtant atgal taisymams. Nes redaguojant krenti, iš aukštai ir greitai. Ir vienintelis dalykas, kuris gali tave sulaikyti nuo mirtino išsitrėškimo į nusivylimą savo neesamu kūrybiniu genijumi yra tame pradiniame ir pirminiame juodraštyje, it gintare, įstrigę tavo planai ir ta daugybė daugybė minkštų puslapių, visos tos siužeto ir personažų spragos, kurios savo tuštybės burbuliukais viską paverčia į saugią apsauginę kempinę rašytojo užpakaliui.
Rašymas yra kantrybės ir ištikimybės reikalas. Bet redagavimas? Tai lakmusas, kuris parodo kiek tavo kantrybė iš tiesų stipri, o tavo lojalumas savo kūriniui grįstas tikėjimu jo prasme.


Redaguodama įtariau dar vieną galimybę kodėl gali norėtis paslėpti pirminį juodraštį. Tai nėra gėda ar vidinio menkavertiškumo varos rezultatas, o tiesiog drovus intymumas, noras pasilikti tai tik sau, kaip virėjui lieka produktų iš kurių jis ruošia savo šedevrą grožis, ūkininkui lieka daigų gležnumas, o veisėjui jauniklių inkštimas. Nes galutinis patiekalas išnešamas, vaisiai ir daržovės parduodamos, kiaunės ir triušiukai paskerdžiami. Pabaigtas kūrinys perskaitomas ir suvokiamos kito, tik galutinis rezultatas, dažnai net nenorint galvoti ką reiškia jį parašyti, kratantis to matymo ir suvokimo. Ir redaguoti dar nebaigtą pirminį juodraštį yra tas pats, kas kepti pusiau išdarinėtą mėsą, genėti nesubrendusį tam augalą ar nudirti kailį per mažam žvėreliui. Arba tai žudantis nekantrumas arba nerimas nesusidoroti su savo užmojais.

Brangūs dalykai

Ž: Norėjau eiti pas tą patį terapeutą, kaip ir tu, bet jis kosmiškai brangus.
E: Nes jis atstovauja psichoterapijos krypčiai, kuri laiko, kad terapija turi kainuoti 1/3-2/3 kliento pajamų.
Ž: Nesąmonė. Plius, aš uždirbtu tikrai mažiau, nei tiek, kad tai sudarytų kad ir 1/3.
E: Turbūt tavo problemos ir išvaizda atrodo kaip turtingesnio žmogaus. Tai irgi problema, žinok. Žmonės dažnai negauna pagalbos, nes atrodo taip, kad tos pagalbos jiems net nereikėtų.
Ž: Jeigu aš dar ir atrodyčiau taip, kaip jaučiuosi, tai iš viso su manimi niekas nebendrautų. Tai nepatinka man jo kryptis. O ką taviškė sako?
E: Ji sako, kad gerai darai, kad bent imituoji tai, ko nori, ji nesmerkia apgavystės.
Ž: Man kartais atrodo, kad ji apskritai nieko niekada nesmerkia.
E: Visiškai teisingai.
Ž: Tai kodėl tada ji prie pigiausių?
E: Todėl, kad smerkimas yra teismo forma, o teisė yra brangus dalykas.

A kiss of a lifetime

Šiandien susidūriau su įdomia sąvoka “a kiss of a lifetime“.

Viso gyvenimo bučinys.

Tas vienas.

Vienintelis.

Pats svarbiausias.

Tas, kurį amžinai atsiminsi.

Ir visi kiti jam neprilygs?

Kai išgirdau, tai iš pradžių pagalvojau, kad tai gana liūdna sąvoka. Štai vieną kartą pasibučiavau tuo bučiniu ir dabar jau viskas, tokio gero, kito nebus.

Bet tada susimąsčiau ar esu pati visgi patyrusi tokį bučinį. Ir supratau, kad esu. Ir jis po savęs nieko liūdno nepaliko. Priešingai. Jei mano gyvenimas būtų knyga, o aš būčiau tik jos skaitytojas bėgantis puslapiais ir bandantys pasivyti ją vis rašantį likimą, tai gyvenimo bučinys būtų vienas iš tų įvykių, kurie priverčia tarp dviejų puslapių įterpti skirtuką.

Šiuo atveju šilkinę raudoną juostą, glotnią ir blizgią.

Mano juosta įsiterpusi tarp nerūpestinos ir viskam abejingos vasaros. Trumpos ir smarkios lietuviškos vasaros. Tarp žiedų ir žalių lapų.

Šešėlio ir saulės zuikučių žaisme.

Ji įsiterpusi atokvėpyje ir susijaudinime, ramybėje ir bėgime. Kontrolėje ir atsidavime. Savo paties šiurkštumu ir skubotume įtariamose lūpose ir kitose, rausvose, šiltose, priimančiose ir laukiančiose.

Norėčiau kuo daugiau tokių intarpų, tarsi žymių bėgiančiame laike, nuorodų į mano gyvenimo turinį, suteikiančių prasmės mano dievų grafomanijai.

Noriu ne tik gyvenimo bučinio, o visko, visko iš gyvenimo, ko tik sugalvočiau. Nuo vandens balutės šaligatvio plytelėje iki kanjono Marse.

Ach, kas per godumas. Kas per aistra.

PS internetai rašo, kad sausio 12 yra tarptautinė raudonplaukių bučiavimo diena.

 

[embedyt] https://www.youtube.com/watch?v=PGiuajhBv7s[/embedyt]

 

Kuklios gyvenimo taisyklės

2017-12-17 buvau sugalvojusi pamėginti užrašyti dabar rašomos istorijos pagrindinių personažų gyvenimo taisykles apie meilę ir apie laiko tėkmę. Kažkodėl susišvietė, kad jos gerai skambės angliškai.

Erebuso:

– Love the best, fuck the rest.
– Try again. Fail again. Fail Better.

Likomedo:
– God said love your enemy, so I obeyed him and loved myself.
– Fool me once, shame on you. Fool me twice, shame on me.

Tomo:
– True love never ends.
– The past can not be changed.

Dabar mąstau, kad jos galėtų būti ir kiek kitokios. Pabaigus reikės pamėginti vėl.

A ir B orgazmai

Ką būtų galima pasakyti apie orgazmą? Vakar prasitariau. Šiandien pažadėjau parašyti. Rašau.
Pirmiausia tai kaip jį aprašyti? Dalykas, kurį juk visi yra patyrę ir visi, kai patiria, garantuotai žino, kad tai yra tai, kas yra. Bet žmogus mane tam įkalbėjęs argumentavo, jog tai būtų puiki rašymo praktika, maždaug, jei gali aprašyti tai, tai tuomet gali aprašyti bet ką. Turiu šiurkštų įtarimą, kad to motyvas nebuvo vien tik altruistinis mano literatūriniam tobulėjimui.
Yra tokia pasaka, kad moterys gali pajusti kelis skirtingus orgazmus. Manau ta pasaka yra teisinga. Manau ji galioja ir vyrams. Bet, jei moterims ji galioja labiau, tai tuo man geriau, didesnis pliusas tam kūnui, kurį turiu, hehe.
Kadangi internetas ne begalinis, tai pamėginau skirtingus orgazmus sugrupuoti į dvi dideles grupes. Objektyvizuosiu ir pavadisiu juos A ir B tipais. Galvojau dar išskirti ir C, bet tuos visai išmečiau iš šitos klasifikacijos, gal kitam kartui. Galima būtų sugalvoti ir kitokius pavadinimus. Tikriausiai jūsų orgazmai būtų kitokie ir kitaip vadintųsi, jei apie tai pasakotumėte. Siūlau papasakoti sau ar tam žmogui/-ėms, kuriuos jie lydi. Verta.
Grįžtant, tai A man labiau patinka vakarais, o B rytais.

Turbūt esmingiausias skirtumas tarp A ir B yra tai, kad po B norisi užmigti. Jeigu B nutinka vakare, tai aš po jo tiesiog atsigulu ant šono ir Auf Wiedersehen. Ten galima man kažką aiškinti, ko nors iš manęs norėti, gąsdinti, klausti. Nea. Nope. Aš net tą naktį sapnuosiu keliais sapnais mažiau, nei paprastai. Ach, bet jei tai nutinka ryte! Ryte irgi galima nusnausti po jo kokias 10-15 minučių, užtat jis duoda nepaprastą ramumą keliolikai valandų. Atsimenu, kad mokiausi per studijas kas tiksliai įvyksta tada neurobiochemiškai, bet tai sausa ir neįdomu. Atsimenu trečiam kurse po tokio ėjau į egzaminą. Labai geras egzaminas buvo. Gavau devynis. Grupiokė stebėjosi. Aš irgi. Rašiau kol baigėsi vieta atsakymas, o tada apverčiau kitą pusę ir rašiau tiesiog. Apie tą dalyką. Egzamino dalyką, aišku,ne orgazmą, nors tuo metu jie galėjo būti tie patys. Laisvu stiliumi. Savo mintis ir jausmus. Tai arba parašiau kažką labai labai gerai, arba išsigando, kad neateičiau į perlaikymą.

Po A tipo visiškai nesinori užmigti. Priešingai. Norisi niekada nebemiegoti. Nes A tikriausiai dar malonesnis net net pats iš savęs, o savo savijauta po jo. Kartais iš karto. Kartais tik praėjus kelioms minutėms, rekordas būtų gal 5-6 minutės. Pirmiausia visas kūnas atsipalaiduoja ir atrodo, kad esi toks šiltas, koks gyvenime niekada nebūni. Na, aš turiu įtarimą, kad būnu tokia šilta kai miegu, bet čia ne miegant. Tuomet per visą ką nusirita ramybės banga, jog viskas yra taip gerai, kaip tik galėtų būti ir niekaip kitaip gerai būti negalėtų. Esi mylimas ir visų mylimas, toks visada buvai ir visada būsi. Norisi išsiriesti, iškelti rankas virš galvos, kad tavęs būtų daugiau. Ir taip saldžiai saldžiai gera, kaip niekada daugiau nebūna. Žinot, kai būna prisidedi tiek cukraus į kavą, net jau ima rodytis, kad rūgštu? Tai čia saldumo ribų nėra. Baltai saldu. Šiltai baltai saldu. Ir laikosi iki pusvalandžio. Po to staiga lyg niekur nieko praeina. Ir ne taip, kad BAC ir dingo. Bet tiesiog supranti, kad jau kelios akimirkos, kaip to nebėra. Nėra nei ilgu, nei liūdna, tiesiog to nebėra. Galima susisupti į, pvz.: apklotėlį ir jausti jo išskirtinį minkštumą, kuris šiaip būtų tiesiog minkštumas. Galima glaustis prie žmogaus, kuris, net jei atsitraukia, tai nieko tokio, nes smagu, kad jis apskritai yra ir buvo.

Tai čia kuom skiriasi jų baigtys. Dabar aprašysiu kuom skiriasi jų pradžios, o tada eigos.
B orgazmą pasiplanuoti labai nesunku. Lengviausia tą padaryti šiek tiek kultivuojant nerimo jausmą. Mano patirtimi tinka nerimas bet kam (tuomet terapeutai tai vadina išveika per seksą), bet pastebėjau, kad dauguma tą nerimą jaučia pačiam lytiniam aktui, o tiksliau jo negavimui. Nerimo stiprumas ir ilgumas nekoreliuoja su orgazmo stiprumu, bet mano patirtimi reikia bent kelių valandų. Aš labai nerimastinga asmenybė, tai to nerimo turiu kaip šieno visada. Jeigu eitų kalba apie gryną B orgazmą, tai geriausia čiupti jautį tieisiai už ragų. Skaičiau, kad kai kurios moterys pajunta orgazmą nuo ausų bučiavimo, nugaros glostymo ir panašiai. Nesu niekada tokio pajutusi ar tokiu susidūrusi. Man tai patinka, tai malonu. Kartu ar nekartu su seksu, bet sekso nepakeičia. Kai kurios mano draugės sako, kad per tai esu nykiai heteroseksuali. Pasiekti B orgazmui daug laiko nereikia, užtenka ir kelių minučių ar trumpiau. Užtenka atsipalaidavimo ir entuziazmo.
A orgazmą susiplanuoti sunkiau. Manau jo man niekad nėra pavykę pajusti vienai ir nemanau, kad pavyks, nors keli žmonės man yra pasakoję, kad jiems tik tokie ir gaunasi besimasturbuojant ir dėl to kai kurie išgyvena, kad nesigauna su kitu žmogumi, kad čia kažkas su jais negerai. Bet man atrodo, kad šitas orgazmas, skirtingai nuo B, apjungia daugiau smegenų dalių, įtraukia veidrodinius neuronus. Jam neužtenka galvoti kaip pačiam bus gera, bet ir tai, kaip kitam bus gera. Apie tą galvojimą galima būti tiek parašyti, kiek jau čia parašiau. Kartais aš juo galvoju net ir ne santykiaudama, tiesiog, ir jau jis vienas būna malonus iš savęs, bet jis reikalauja labai konkretaus žmogaus, jis nėra abstraktus. Jis nori, kad kitas būtų šalia, kad matytų, jog tu esi ir apie jį galvoji. Galvoju, kad per tą savo nerimo auginimą ir to įgūdžio atkalimą aš nesu išmokusi galvoti apie tai, kaip sau pati pasidarysiu gerai, nenaudoju orgazmo kaip savęs apdovanojimo (o taip jį naudoja didelė dalis žmonių), mano smegenys netreniruotos jį inicijuoti vienumoje, jį naudoti kaip vienatvės įveiką. Visgi, nėra, kad smegenys sirgtų ir tokio orgamzo negalėtų apskritai pajusti, todėl jį gali inicijuoti kitas. Užtenka ir kito asmens stebėjimo, jei stebėjimas man yra malonus. A tipo orgazmui reikia keliolikos ar keliasdešimties minučių. Jis turi gerą savybę, kad gali būti kartotinis – nes jo postefektas, kurį jau aprašiau neištinka, jeigu nebūti ramiai. Žinau, kad kai kurie žmonės jam turi būti ne tik ramiai, bet ir gulėti tam tikra poza, jiems reikia apšvietimo, kvapo, cigaretės ar dar ko nors, kad gautų ta postefektą. Laimė man nieko tokio nereikia.

Na, tada liko eigos.
Dabar susimąsčiau kodėl juos pavadinau A ir B, jei apie B rašau pirmiau, nei apie A. Šiek tiek skubu. Arba apsimetu, kad skubu, nes visgi tema neįprasta net man.

B eiga yra paprasta. Tai iškrova. To, kas buvo susikaupę iki jo, ir to, kas dar labiau susikaupė akto metu. Kad ir kaip grubiai tai skambėtų, bet jam artėjant rodosi, kad viskas susitraukia ne tik aplinkui, bet ir tavyje. Tai trunka tik kelias sekundes, bet visas dėmesys ir visas budrumas suitelkia vien tik į, na, genitalijas. Ką aš čia vyniosiu ar romantizuosiu. Į tai, kas tau teikia tuo metu malonumą ir per tą malonumą niekas neberūpi. Net tavęs paties nebėra. Vos kelios sekundės per kurias pailsi nuo visko taip, kaip niekada nepailsėtum, joks miegas ir mindfulness taip neveikia. Kai jos baigiasi, pajunti, kad raumenys buvo įsitempę tuo metu, kad buvai kažką sugriebęs ar suspaudęs. Gali reikėti dar kelių sekundžių, kad susivoktum kas ir kur tu. Gali būti šiek tiek liūdna, kad baigėsi. Tai keistas liūdesys. Juk tai turėtų būti lytinis aktas, o tu liūdi kažkokios tolimos destrukcijos, nebūties per malonumą.

A eiga sudėtingesnė. Nežinau kas tai yra. Jis ateina bangomis. Ir eina per visą kūną kaip tik. Nesitelkia ties vienu tašku, priešingai, jis apima viską, ką randa ir reikalauja dar. Esi tokiam vienyje pats su savimi ir tas vienis yra toks beribis malonumas, kad nori, jog jis tęstųsi amžinai. Jis tęsiasi tiek, kiek pajėgi jį palaikyti. Tos visos minutės iki jo skirtos ne ne todėl, kad jo nepasiektum kitaip, bet tam, kad įšiltum į jį. Nes kūnui to šiek tiek per daug ir atsiranda specifinės konvulsijos. Na, aš tai tą tikrai pavadinčiau konvulsijomis, nors mano mokslai turi tam kitą pavadinimą. Sako, kad tuo metu ritmingai turėtų susitraukinėti tik dubens raumenys ~10 Hz, ten plius minus keli Hz. Net nežinau ką tas reiškia, bet tikriausiai tai reiškia skaičių, kurį rodo davikliai raumenyse eksperimentų metu. Tikriausiai, jei būčiau vyras ir mano penis būtų tą patiriančiame žmoguje, tai man specifiškai jaustųsi. Kai esi tas, kuris tą jaučia, tai tokios smulkmenos nebejaudina, tik nori, kad tai tave apkabintų, tave laikytų, visą sulaikytų dabar ir amžinai. Trunka nebe kelias, o jau kelioliką sekundžių. Žinau, kad kai kuriems žmonėms ir keliasdešimt, bet nesu to patyrusi. Ilgainiui kūnas pasiduoda, išsenka receptoriai, išsenka kalcis neuronuose, bet pasieki ribą, už kurios toliau jau būtų skausmas ir, nors kažkiek kišteli ten nosį, bet užtenka, nebereikia, kad nesusigadintum malonumo. Esu bandžiusi peržengti tą ribą. Po to viską skauda ir noras santykiauti dingsta dienoms, kai šiaip praėjus ir pusdieniui jau na, ok, gal ir nieko.

Įsivaizduočiau, kad esant heteroseksualiam aktui vienas partneris siektų vienokio, o kitas kitokio orgazmo. Tas B būtų toks aktyvaus, esančio viršuje, o A pasyvaus, apačioje, priklausomo. Nors daug kas sako, kad kelių asmenų orgazmai vienu metu retas ir sunkus dalykas, bet ilgalaikiuose santykiuose tikrai nebesunkiai ir dažnai pasiekiamas. Dabar galvoju, kad jeigu siekiant nenutrūkstamų santykių su tokiais monotoniškais orgazmasi, tai ar nesigautų taip, kad patiriantis A pradėtų jaustis priklausomas patiriančiam B? Igai galvojau kas tada gautųsi ir neradau geresnio žodžio, nei nutekėjimas. A nutekėtų ar ištekėtų už B. Nes B orgazmas yra toks kietas, skvarbus. O A toks minkštas, takus. Toks čia atsidavimas per laiką išeitų, tokia ištikimybė ir iš jos galimos neištikimybės šiame malonume. Dievulėliau, šioje mano fantazijoje vien A praktikuojantis turėtų tapti nuolat seksualiai įsitempusiu ir tikriausiai masturbacija taptų jam dažnu užsiėmimu, jis gal net imtų galvoti, kad A nesimasturbuoja, kad gal to ir nemoka, to negalima, jei iš tiesų taptų labai stirpriu A. Dabar man kuriasi visa fantazija apie tai, kaip galima vien iš orgazmo sukurti asmenybę.

Bet, kaip jau minėjau, abu juntami ir, bent jau aš, nepatyriau, kad kažkas ribotų vieną ar kitą man, daugumai kitų taip pat, tai tik dvi grubios grupės, kurių įvairūs deriniai ir rimtai yra nuostabūs savo įvairove (o apie C pasilikau kitam kartui, kada nors ateičiai).
Tai va. Aprašiau. Dabar einu pažiūrėti kaip Mažvydas pasikeitė per savaitę

Pirma pavasario diena

Ar galėtų būti laimingesnis žmogus už mane? Kiekvieną rytą nubundu šiltoje ir sausoje lovoje, kurią dalinuosi su mylimu žmogumi. Aš nežinau ką reiškia gyventi gatvėje ar bijoti kokių uodų labiau, nei jų įkandimai sukeltų laikinus niežtinčius sopuliukus. Nebijau nueiti miegoti ir nepabusti vien dėl gamtos šėlsmo ar kito žmogaus piktos rankos, nes to niekada nepatyriau ir laikau ne gyvenimo dalimi, o kažkokiu nesusipratimu.

Pyktį ir agresiją kitam galiu leisti sau matyti ne išlikti būtinu dalyku, o kažkokiu nesusipratimu. Tokiu keistu ir nebūdingu žmogui, kad net drįstu jį sieti su proto užtemimu ar jo liga, aiškinti per ją pačią, kaip save ryjanti oroborą, save kildinančią ir save palaikančią. Galiu atimti ją iš žmogaus atsakomybės. Koks neapsakomas gėris ir džiaugsmas atleisti tokį dalyką ir kaip lengva tai padaryti, kai gali! Jei ir galėtų būti koks nors priekaištas mano linkme, tai norėčiau, kad jis būtų būtent šis. Ir iš karto aš jį apginsiu, kad tokį mano širdies gerumą lemtų tik tai, kad mano širdies niekas neužgavo ir nesužeidė.

Pažadina dažniausiai mano vaikų niurzgėjimas, jog, mama, jau metas tau keltis ir mumis pasirūpinti. Ir, nors jos pyksta ir burba, kad mama taip ilgai miega, bet tie garsai mano ausiai tokie mieli ir jaukūs, kad nutraukti juos trokštu tik todėl, kad juos kuo greičiau pakeistų dar puikesnis jų juokas stebintis šio pasaulio kasdienyne ar rami tyla, saugiai ir šltai vėl užmigus. Koks nelaimėlis turėtų būti žmogus, kuris šiame dalyke matytų vargus! Argi jis negalėtų bent jau įsivaizduoti, jei jau likimo dievai jį nekaltai nubaudė ir jam to motiniško švelunumo pagailėjo, kad nėra čia aukos ar nuovargio, kančios ar liūdesio. Jog visi šie dalykai paslaptingai dingsta ir sunyksta dalyke, kurio kitaip, nei paslaptimi nepavadinčiau? Ir veltui ieškotume čia prasmės ar esmės, nes ji kaip mažas vikrus paukštelis nuo mūsų paspruktų ir pabėgtų pas tą, kuris jai užaugino savo gyvenimo medį užuovėjai. Ir ji čiulbėtų ir giedotų tam, kuriam užtenka ir jos giesmės, kad pažintų kas tai per gyvis.

Ar galėtų būti laimingesnis žmogus už mane? Kasdien turiu ką valgyti, galiu mėgautis gardžiausias skanumynais, ragauti dalykus iš kraštų, kuriuose niekada nebuvau ir galbūt niekada nebūsiu? Galiu domėtis kuom tik noriu ir vienintelis dalykas, galintis sulaikyti mane nuo kažkokių žinių ar dalykų patyrimo būtų tik mano pačios tinginystė ar apsileidimas. Niekas manęs nekalina, niekas manęs nežemina. Neturiu jokio pančio ir grandinės, nei svetimų dievų, nei darbų. Nieks neverčia būti moterimi ar žmona. Ar ne paskutinis kvailys galėtų gręžtis į šiuos dalykus ir ieškoti juose menamos paguodos ir romos? Laikyti save mažučiu vien tik tam, kad sukeltų kažkam gailestį ir liūdesį taip sulaukdamas bet trupinio paguodos ir meilės?

Aš galiu turėti viską ir bet ką, nes viskas yra mano valioje atiduoti ir išdalinti. Galiu būti paskutiniu ir jaustis pirmu. Galiu neturėti nieko ir būti viskuom.

Visos mano gyvenimo traumos ir blogumai rodosi teesą mažyčiai juodi grumsteliai mano gyvenimo smėlio krante. Jie tokia pavieniai ir reti, kad laiko vandenynas juos nuplauna atleidimo ir užmaršties purslais, nuneša kažkur į gelmę, kur jiems ir vieta. Ten, kur miega Chtuhlu. Bet net ir ten, kur saulė niekada nešviečia, o vanduo stovi ir yra šaltas, kaip ledas, net ten ant jų randasi gyvybė ir auga taip, kaip moka. Raizgo savo keistus čiuptuvus ir tiesia juos aukštyn pasiekti tai, apie ko buvimą tik jaučia, bet nežino.
Iš tiesų, negalėjo šioje žemėje vaikščioti laimingesnio žmogaus už mane, o jei toks ir buvo, tai tik įrodo, koks pasaulis nuostabus ir puikus, kiek jame daug vietos meilei ir džiaugsmui. Man rodosi, kad nesvarbu kas mano gyvenime benutiktų, bet aš visuomet atsiminsiu šitas dienas ir jos man teiks stiprybės ir tikėjimo. Ir net jei viskas staiga baigsis, išnyks ir visi aplinkui sakys, kad taip nebuvo, ar taip būti negalėjo vien dėl to dalyko trumpumo ir nereikšmingumo, vis tiek mano širdyje ir prote paliktas įspaudas bus toks gilus, kad niekas niekada jo nebeužpildys, kad ir kaip besistengs.