Pirma pavasario diena

Ar galėtų būti laimingesnis žmogus už mane? Kiekvieną rytą nubundu šiltoje ir sausoje lovoje, kurią dalinuosi su mylimu žmogumi. Aš nežinau ką reiškia gyventi gatvėje ar bijoti kokių uodų labiau, nei jų įkandimai sukeltų laikinus niežtinčius sopuliukus. Nebijau nueiti miegoti ir nepabusti vien dėl gamtos šėlsmo ar kito žmogaus piktos rankos, nes to niekada nepatyriau ir laikau ne gyvenimo dalimi, o kažkokiu nesusipratimu.

Pyktį ir agresiją kitam galiu leisti sau matyti ne išlikti būtinu dalyku, o kažkokiu nesusipratimu. Tokiu keistu ir nebūdingu žmogui, kad net drįstu jį sieti su proto užtemimu ar jo liga, aiškinti per ją pačią, kaip save ryjanti oroborą, save kildinančią ir save palaikančią. Galiu atimti ją iš žmogaus atsakomybės. Koks neapsakomas gėris ir džiaugsmas atleisti tokį dalyką ir kaip lengva tai padaryti, kai gali! Jei ir galėtų būti koks nors priekaištas mano linkme, tai norėčiau, kad jis būtų būtent šis. Ir iš karto aš jį apginsiu, kad tokį mano širdies gerumą lemtų tik tai, kad mano širdies niekas neužgavo ir nesužeidė.

Pažadina dažniausiai mano vaikų niurzgėjimas, jog, mama, jau metas tau keltis ir mumis pasirūpinti. Ir, nors jos pyksta ir burba, kad mama taip ilgai miega, bet tie garsai mano ausiai tokie mieli ir jaukūs, kad nutraukti juos trokštu tik todėl, kad juos kuo greičiau pakeistų dar puikesnis jų juokas stebintis šio pasaulio kasdienyne ar rami tyla, saugiai ir šltai vėl užmigus. Koks nelaimėlis turėtų būti žmogus, kuris šiame dalyke matytų vargus! Argi jis negalėtų bent jau įsivaizduoti, jei jau likimo dievai jį nekaltai nubaudė ir jam to motiniško švelunumo pagailėjo, kad nėra čia aukos ar nuovargio, kančios ar liūdesio. Jog visi šie dalykai paslaptingai dingsta ir sunyksta dalyke, kurio kitaip, nei paslaptimi nepavadinčiau? Ir veltui ieškotume čia prasmės ar esmės, nes ji kaip mažas vikrus paukštelis nuo mūsų paspruktų ir pabėgtų pas tą, kuris jai užaugino savo gyvenimo medį užuovėjai. Ir ji čiulbėtų ir giedotų tam, kuriam užtenka ir jos giesmės, kad pažintų kas tai per gyvis.

Ar galėtų būti laimingesnis žmogus už mane? Kasdien turiu ką valgyti, galiu mėgautis gardžiausias skanumynais, ragauti dalykus iš kraštų, kuriuose niekada nebuvau ir galbūt niekada nebūsiu? Galiu domėtis kuom tik noriu ir vienintelis dalykas, galintis sulaikyti mane nuo kažkokių žinių ar dalykų patyrimo būtų tik mano pačios tinginystė ar apsileidimas. Niekas manęs nekalina, niekas manęs nežemina. Neturiu jokio pančio ir grandinės, nei svetimų dievų, nei darbų. Nieks neverčia būti moterimi ar žmona. Ar ne paskutinis kvailys galėtų gręžtis į šiuos dalykus ir ieškoti juose menamos paguodos ir romos? Laikyti save mažučiu vien tik tam, kad sukeltų kažkam gailestį ir liūdesį taip sulaukdamas bet trupinio paguodos ir meilės?

Aš galiu turėti viską ir bet ką, nes viskas yra mano valioje atiduoti ir išdalinti. Galiu būti paskutiniu ir jaustis pirmu. Galiu neturėti nieko ir būti viskuom.

Visos mano gyvenimo traumos ir blogumai rodosi teesą mažyčiai juodi grumsteliai mano gyvenimo smėlio krante. Jie tokia pavieniai ir reti, kad laiko vandenynas juos nuplauna atleidimo ir užmaršties purslais, nuneša kažkur į gelmę, kur jiems ir vieta. Ten, kur miega Chtuhlu. Bet net ir ten, kur saulė niekada nešviečia, o vanduo stovi ir yra šaltas, kaip ledas, net ten ant jų randasi gyvybė ir auga taip, kaip moka. Raizgo savo keistus čiuptuvus ir tiesia juos aukštyn pasiekti tai, apie ko buvimą tik jaučia, bet nežino.
Iš tiesų, negalėjo šioje žemėje vaikščioti laimingesnio žmogaus už mane, o jei toks ir buvo, tai tik įrodo, koks pasaulis nuostabus ir puikus, kiek jame daug vietos meilei ir džiaugsmui. Man rodosi, kad nesvarbu kas mano gyvenime benutiktų, bet aš visuomet atsiminsiu šitas dienas ir jos man teiks stiprybės ir tikėjimo. Ir net jei viskas staiga baigsis, išnyks ir visi aplinkui sakys, kad taip nebuvo, ar taip būti negalėjo vien dėl to dalyko trumpumo ir nereikšmingumo, vis tiek mano širdyje ir prote paliktas įspaudas bus toks gilus, kad niekas niekada jo nebeužpildys, kad ir kaip besistengs.