Apie bučinius

Rašiau šitą vienam žmogui diskusijoje žinutėmis, bet pagalvojau, kad tai gali būti ir atskiru postu, manau kontekstą galima susikurti kokio norisi.

Skirtumas tarp vienadienio nuotykio ir baigtinės meilės yra tas, kad suvokiant jų abiejų neamžiškumą pirmuoju atveju tai tampa išlaisvinančiu ir nužeminančiu dalyku, o antru atveju ištikinančiu ir išaukštinančiu. Ištikimybė, kaip daiktavardis dažnai pameta savo veiksmo kilmę ir tuomet pradeda ją vogti iš kitų veiksmų, kaip prisirišimo, tikėjimosi, investavimo, ir daugybės daugybės kitų iš kurių kartais pasivogia ir iliuziją apie savo amžinybę, kurios iš tiesų neturi ir iš tiesų tik dėl to neturėjimo ir gyvena. Didelis džiaugsmas yra per gyvenimą patirti bagtinę meilę ir pasakymas “kol mirtis mus išskirs” yra vienas gražiausių dalykų ne todėl, kad žadėtų būvį iki pat mirties kartu, bet žadėtų apskritai gebėjimą numirti, galintį kilti tik iš gebėjimo gyventi. To neturint lengvai galima nuslysti į pasaulį, kuriame esant niekam nereikalingu gali imtis norėti ir visai nebebūti. Vienadieniai nuotykiai to neturi. Jie visi yra bandymas net negalvoti apie tai, kad mirtis ištiks apskritai, tai bandymas niekada nenurimti ir amžinai nenustygti vietoje, nuolatinę apyvartą ir kaitą pavadinant įvairovės troškimu.
Nes įvairovė galima tik esant pastovumui. Tekanti upė turi krantus, o jūra turi dugną. Galima miegoti ne vienoje lovoje, bet negalima miegoti kasdien vis kitoje, nes tai neduos poilsio, o tik nuovargį ir galų gale gal mintį, jog lovos ir miegas apskritai ne tau, tu niekada neišsimiegi gerai, nors vis keiti ir keiti lovas, vis ieškai geresnės ir naujesnės, tikiesi, kad būtent naujumas garantuos patogumą. Ne, geriau tu iš viso nebemiegosi, gali imti sakyti sau, nes trokšti pastovumo, bet ieškai jo kažkur ne ten.
o šiaip tai norėjau parašyti apie bučinius ir rašyseną. Rašysena toks dalykas, kuris būdingas kiekvienam ir sunkų jį pakeisti, tik labai susikaupus ir pasistengus. Dažnai net keičiant popierių ar rašiklį ji nesikeičia. Keičiant rašymo turinį ji nesikeičia. Tik kartais ir ne visiems, rašančiojo savijauta nulemia rašysenos pokyčios jo paties rašysenos galimybių ribose.
Tai ir su bučiniais tas pats.
Vieni žmonės bučiuodamiesi tirpsta. Artumo akimirkoje ištinka supratimas, kad jų lūpos atsipalaiduoja taip, kaip gali tik bučinyje, nes net miegas neturi jiems tokios galios. Jie atsiduoda ir atsiduoda jų kūnas, kad jie geriau jaustų tai, ką tu jiems darysi, kad net patys sau netrukdytų. Jie nemėgsta bučiuotis stovėdami, jie nemėgsta šlietis prie ko nors šiam malonumui, nes tai trukdytų.

 

Kitų bučiniai skubūs ir nekantrūs, desperatiškai ieškantys tikrumo. Kai kas vadina juos aistringais, bet manau jie klysta, nes juose aistros gali ir visiškai nebūti, nes savo bučiniais jie siekia tik atsakymo, tik patvirtinimo, jog tu jų nori ne ką mažiau, nei jie tavęs ir jie ieško pažado, kad norėsi ir dar daugiau. Tai bučiniai, kurie greitai atsiduoda salsvu geležies prieskoniu.
Yra dominuojantys bučinių partneriai, kurie duoda savo tempą ir rodosi visada turi tą patį planą į kurį kartais būna įtrauktas ir pasipriešinimas pačiam planui. Tai jų liežuvis turi būti pirmas, ranka ant tavo sprando ir tik jau netirpk, nevok visko iš jų sau.
Visaip būna. Keista, kai priskaitai kokį kūrinį ir jame būna bučinio scena, kur lūpos turi kokių abrikosų skonį nuo lūpdažio ar herojus pasitenkina vien tik juo. Rodosi, kad tie herojai bučinius nešiojasi patys sau savyje ir kontaktas su kitu žmogumi jiems būna tik mažytis savibučinystės trigeris, jie netrokšta pajusti kito žmogaus skonio, jie netrokšta artumo ar kažko daugiau. Galų gale, gal jie netgi yra veikėjai, kurie, jei galėtų, tai net ir nesibučiuotų ar jaustų nerimą, jog yra nebučiuotini, nes jų dantų pasta ne mėtinė.
Tikrai būna visaip.