Eikit šikt

[šitas įrašas yra mano piktumo ir migrenos dokumentacija]
Kartais rašytojas gali pasiųsti kitus šikti.

Galiu pademonstruoti.

Visi tie, kuriems nesirašo, nes nėra įkvėpimo, nes niekas neskaito ir nemyli – eikite jūs šikti. Nes daug kas rašo ne todėl, kad nori, jog lengvai ar sunkiai rašytųsi, o dėl to, kad turi ką pasakyti ir turi ne kažką, kas įdomu kitiems ir dėl to duos dėmesio autoriui, o dėl to, kad tai autoriui svarbu, dėl to, kad jis nori išgarsinti idėją, o ne save. Ir jam nereikia sėdėti ir laukti įkvėpimo, nes jis rašo ne kvėpavimui, o kvėpuoja rašymui. Rašo laisvomis akimirkomis. Rašo pavargęs. Rašo išsekęs. Rašo tada, kai visi miega ir net sapnavimui neturi jėgų. O jis rašo, jam tai svarbu. Kūryba duoda amžinybę ne tada, kai tu miršti ir tavo knygas leidžia ir perleidžia, kai skaito mokyklose ir visi mokosi mintinai, o tada, kai tomis gyvenimo akimirkomis, kai atrodytų jau nebeturi ką daryti ir dėl ko gyventi, tu vis tiek toliau rašai ir nemąstai apie tai, kad galėtum nerašyti.

Tai, jei liūdite, kad “nesirašo”, neliūdėkite. Tiesiog eikite šikt.

Visi tie, kurie palieka rašytoją vienatvei ir jiems jis neįdomus tol, kol nesukuria didingo darbo. O įdomus tas darbas tik todėl, kad kažkas kitas pasakė, kad jis didingas. Visi tie, kurie atsimenate savo rašančius draugus ir jų rašymą tik knygų pristatymuose, tik filmų premjerose, tik pamatę jį bestselerių sąraše ir trokštate autografo, dar daugiau – pasididžiuodami sakote, kad esate pažįstami ir žinote jį, kaip rašytoją. Visi tie, kurie neturite dėkingumo rodyti dėmesį, neturite jėgų ištikimybei ir palaikymui, bet savo pasirinkimą vartoti vieną vietoj kito norite pateikti kaip įvertinimą ir rūpestį. Eikite šikti dvigubai.

Tai, jei nepalaikote savo rašančių artimųjų, o vėliau didžiuojatės tuom, kad jie rašo nepaisant to, kad jūs jų nepalaikote ir dėl to, tas jų rašymas kažkoks tikresnis ir geresnis, o jūs per savo nepalaikymą ir abejingumą tampate to tikrumo įrodymo dalimi, nedarykite taip. Tiesiog eikite šikt.

Kaip matote, tai visai nesunku.

Visiems rašytojams siūlau sugalvoti bent du pasiuntimus kakojimui profilaktiškai. Galima ir sau pačiam.

Apie redagavimą

Redagavimas keistas užsiėmimas. Nepalyginamai sunkesnis už rašymą, bet gerąja prasme. Tai tarsi mėsos nuo kaulų gremžimas norint palikti tik tai, kas būtiniausia ir esmingiausia tuo pat metu jaudinantis dėl riebalų skoniui, kai kūrinis jau bus valgomas ir sausgyslių, kad jis galėtų nubėgti iki to, kas galų gale jį suris. Tai žaidimas su kiekvienu puslapiu jį glamonėjant ir jaučiantis kaltam, kad nesugebi jo patenkinti. Noras susukti istoriją kaip oroborą, kad ji būtų įdomi pati iš savęs ir savo ribose, bet tuo pat metu ir kiekviena atsitiktinai išpjauta jos dalis savarankiškai ir nepriklausomai.


Tik pradėjusi redaguoti supratau koks galingas yra pirminis juodraštis per tai, kad jis turi būti rašomas jo neskaitant ir negrįžtant atgal taisymams. Nes redaguojant krenti, iš aukštai ir greitai. Ir vienintelis dalykas, kuris gali tave sulaikyti nuo mirtino išsitrėškimo į nusivylimą savo neesamu kūrybiniu genijumi yra tame pradiniame ir pirminiame juodraštyje, it gintare, įstrigę tavo planai ir ta daugybė daugybė minkštų puslapių, visos tos siužeto ir personažų spragos, kurios savo tuštybės burbuliukais viską paverčia į saugią apsauginę kempinę rašytojo užpakaliui.
Rašymas yra kantrybės ir ištikimybės reikalas. Bet redagavimas? Tai lakmusas, kuris parodo kiek tavo kantrybė iš tiesų stipri, o tavo lojalumas savo kūriniui grįstas tikėjimu jo prasme.


Redaguodama įtariau dar vieną galimybę kodėl gali norėtis paslėpti pirminį juodraštį. Tai nėra gėda ar vidinio menkavertiškumo varos rezultatas, o tiesiog drovus intymumas, noras pasilikti tai tik sau, kaip virėjui lieka produktų iš kurių jis ruošia savo šedevrą grožis, ūkininkui lieka daigų gležnumas, o veisėjui jauniklių inkštimas. Nes galutinis patiekalas išnešamas, vaisiai ir daržovės parduodamos, kiaunės ir triušiukai paskerdžiami. Pabaigtas kūrinys perskaitomas ir suvokiamos kito, tik galutinis rezultatas, dažnai net nenorint galvoti ką reiškia jį parašyti, kratantis to matymo ir suvokimo. Ir redaguoti dar nebaigtą pirminį juodraštį yra tas pats, kas kepti pusiau išdarinėtą mėsą, genėti nesubrendusį tam augalą ar nudirti kailį per mažam žvėreliui. Arba tai žudantis nekantrumas arba nerimas nesusidoroti su savo užmojais.