Frances Hardinge „Melų medis“ – knygos apžvalga

Frances Hardinge „Melų medis“ – knygos apžvalga

Perskaičiau knygą, kuri puikiai parašyta, yra puikiai perkama, ir yra puikiai neįdomi. Tai Frances Hardinge „Melų medis“.

Leidyklos puslapyje apie kygą rašoma, kad ji skirta nuo 11 metų.
Tai čia greičiausiai pasakysite, kad Enorca, tau gi ne vienuolika metų! Taigi žinoma, kad tau tokia knyga nepatiks, ji juk skirta mažoms mieloms mergaitėms, kurioms patinka vyrai be barzdų, vienaragiai ir didžiausio dydžio latė su sirupu ir dar rudu cukrumi ant viršaus. Čia tik labai faini suaugę gali skaityti tokias knygas, nu tokia, kurie „nesensta“, nežinia ko čia norėjai ir tikėjaisi.

Taip va neįdomiai aš šią knygą bandžiau skaityti 3 kartus.

Atsiversdavau, perskaitydavau kokius 10-15 puslapių, tada kartu su ja nusiversdavau, ją užversdavau ir imdavau mąstyti apie savo gyvenimo pasirinkimus, tikslus, visokią ten prasmę ir esmę. Nu žinot, rimtus suaugusiųjų dalykus, kuriuose nėra vietos knygoms leidžiamoms sparnuotų karvių.

Bet tada, gal nuo viso to transkymosi besivartant, prisiminiau save 11-os metų. Ne, susidomėti ta knyga man tas nepadėjo. Bet padėjo prisiminti tuo metu turėtas drauges, kurios, kaip aš sufantazavau, dėl tokios knygos būtų iš laimės numirusios. Tiesiog perskaičiusios kelis kartus, nupiešusios iliustracijas ir nuolat man zyzusios kokia tai gerai knyga. Paprastai žmonės randa susidomėjimo kilmę ir priežastį, o aš aptikau savo nuobudolio šaltinį – viskas jau buvo, ir nostalgija dar nekamuoja.

Kol senatvė nesurietė ir neužmiršau, kad vaikystėje turėjau draugų, tai apmąsčiau, kas būtent tokią teorinę šios knygos skaitytojų-mylėtojų pbuliką siejo:

1) jos nesirengdavo, nesidomėdavo, nesiekdavo tų pačių dalykų, kaip dauguma jų amžiaus mergaičių;
2) jos puikiai ir gerai mokydavos, mokytojai jas girdavo. Jos pačios nei tuom, kag gerai mokėsi, nei tuom, kad jas mokytojai girdavo nesigirdavo;
3) jos turėdavo specifinių interesų, kuriuos visada pasilaikydavo sau, kartais jie būdavo šiek tiek makabriški;
4) nė viena nenorėjo suaugti ir to vengdavo įvairiais būdais, įskaitant susisargdinimą anoreksiją, arba baidymąsi iškirpčių, makijažo ir bet ko, kad nebuvo panašu į bulvių maišą;
5) jų visų vienas iš tėvų vėliau gyvenime (toms mergaitėms nesulaukus dar 15 metų ) mirė paslaptingomis aplinkybėmis ir kiti vaikai fantazuodavo, kad gal kokia nors liga tą padarė, o gal savižudybė, bet apie tai gi niekas nekalba, nes tas gi nemandagu ir negalima kišti savo nosies, kur tau nereikia, ypač kai tau ten kokių nors 13 metų.

Tada aš sugalvojau, kad tikriausiai ir šitoje knygoje turėtų būti kokia nors tėviška mirtis, ar ne? Juk tikriausiai tokios mergaitės negyvena tik vienoje dimensijoje ir liūdi, bei stengiasi jau avansu.

Prie progos labai susikaupiau ir pabandžiau skaityti šitą knygą tarsi man būtų 11 metų.
Kai tau yra 11 metų yra dvi galimybės kaip gali skaityti knygas – arba ryti jas tiesiog nekramtydamas, vieną po kitos, džiūgaudamas nauju savo įgūdžiu, nauja savo galimybę bėgti ir raminti paauglišką vaikystės palikimo nerimą arba skaiyti truputėlį po truputėlio, kiekvieną sakinį atsargiai, bet ne lėtai ir sunkiai, tarsi koks pradinukas. Ne, skaityti taip, kaip eini basas per žolę, kai negali drąsiai dėti kulno, o turi atsargiai kojų piršteliais apčiupinėti kiekvieną kuokštelį, šapelį ir akmenuką, atrasti kiekvieną šliužiuką ir skruzdėliuką, nes tavo pėdos dar nesuragėjusios, o kristi, kad neužsigautum irgi dar nemoki. Tai ir knygos tada skaitosi atsargiai, įtariai, visos vis dar yra naujos, ir tave stebina ir moko, o ne primena, lyginasi, ar dar kokią nors nesąmonė daro, kaip kad jūsų teta tikriausiai pasakytų „turi cinkelį“.

Nes, zuiki bruzgyne, šita knyga ne cinkelis, o visa industrinė rūšgtis supakuota taip, kad mama ar tetis galvotų, jog čia tik dar viena nesuprastų teisininkėm ar veterinarėm norinčių būti mergaičių knyga. Ten koks nors istorinis detektyvas, arba meilės romanas su sexy kentaurais.

Vis dar skaitot? Įspėsiu, kad toliau spoilinsiu negailėdama.

Tai apie ką šita knyga?

Šita knyga yra istorija apie Ievą. Knygoje jos vardas yra Feitė ir ji gyvena kažkokiam Tim Burton ir Guillermo del Toro hibridiniame filme (beje, knyga parašyta taip, tarsi tik ir zystųsi adaptacijai, tarsi autoriaus mintyse kiekviena scena būtų patikrinta kaip atrodytų ir kiek kainuotų), bet ji yra Ieva – ta pati, kuri suvalgė Rojaus obuoliuką ir buvo prakeikta gimdymui kančiose.


(Visai chill čia ji)

Pasisekė ar ne, bet Feitė gyvena kaip tik XIX amžiaus pabaigoje. Jos tėvas – pastorius. Mama – pastoriaus žmona. Dar Feitė turi mažą broliuką. Ir dar keturis broliukus jai teko palaidoti, kas visai tikėtinas skaičius atsižvelgiant į to laikmečio vaikų mirtingumą. Feitės šeima labai vertina jos mažąjį broliuką ir jį myli, o Feitė, kaip vyresnė sesuo, jį irgi turi mylėti ir juo rūpintis. Mažylis, iš savo mažumo, Feitę irgi labai myli. Bet ji nesijaučia mylima motinos ir, kas jai itin skaudu – tėvo.

Knygos pradžioje Feitei rodosi, kad dėl tos tėvo nemeilės yra kalta jos lytis, jai net tiesiai pasakoma, kad ji yra finansinis nuostuolis (juk reikės kraičio), ir dar neteisingai moterina, aikštinasi visaip ir panašiai. Kitos moterys Feitei pateikiamos, kaip silpnesnioji, gražesnioji, kvailesnioji ir anokesnioji lytis (įrodoma ir religiškai ir moksliškai), ko Feitė tiesiog kentėti negali, jai tas šlykštu, ir jai šlykšti jos motina, kad moterinasi pati ir moteriną Feitę. Bet tėvas, ach, tėvas Feitei rodosi galintis ją išgelbėti nuo moterystės, galintis priimti jos protą, jos įžvalgą, jos kūrybingumą, galintis joje įžvelgti ir tėviškai iš tiesų pamilti žmogų, tereikia jam tą kažkaip įrodyti, kažkaip jį pasiekti. Knygoje visa Feitės šeima kaip tik persikrausto į kažkokį Dievo užmirštą kampelį, nes jos tėvas bėga kažką (vėliau paaiškėja ką) prisidirbęs, bet Feitė žino, kad jis geras ir, kad ir ko, nepadarė.

Tas visas bėgimas, prisidirbimas, tėvo slapukavimasis, keistas elgesys kaip tik Feitei labai pasitarnauja – vieną naktį ji nekviesta ateina pas savo tėvą ir jie nuveikia dalyką, po kurio Feitė slepia savo drabužius, bet pasijunta jau tikrai jam lygi ir tikra jo bendrininkė, nes ne tik jam pasitarnavo, bet dabar jie turi paslapį kartu. Nezyzkit detalių, paskaityk knygą patys, ką jie ten tiksliai ir kaip veikė, tik galiu pasakyti, kad buvo šalta ir šlapia, stebėtina, kad Feitė nesusibraižė užpakalio.

O bet tačiau, Feitės svajonės sekančią dieną nesipildo, nes jos tėvas randamas negyvas. Motina bando viską nuslėpti, kad tik tas neatrodytų kaip savižudybė, o Feitė įtaria, kad ten buvo žmogžudystė. Transformuota nakties įvykių ji jaučiasi atgimusi kaltėje, įgavusi tamsos sparnus, tikra ragana ir imasi veiklos-sekimo kas tiksliai jos tėvą nužudė tam, kad galėtų atkeršyti. Feitė nebe vaikas, todėl leidžia sau mąstyti kaip suaugęs, leidžia sau žudyti, bet ir atranda, kad dabar gali suprasti savo motiną, suprasti kitus žmones, jų motyvus.

Knygos gale žudikas išaiškinamas, o Feitė jaučiasi suaugausi ir išaugusi iš tokių dalykų, kaip pvz.: noras, kad tėtė būtinai mylėtų ir galėjimas už tai atsiduodi kūnu ir siela, religija ir panš.

AHA!
Bet knyga vadinasi „Melų medis“.
Dabar dar daugiau spoilerių.
Jau spoilerių su spoileriukais.

Iš tiesų tai knygoje yra 3 melų medžio sluoksniai. Gal išskaitysite ir daugiau, pasidalinkite, bet man pavyko išskirti tik tris:

1) Xenomedis. Tai kažkokia gamtos anomalija, tamsoje augantis trifidas, kurį Feitės tėvas cackino ir per kurį galą gavo. Tas medis maitinasi melu sudarydamas simbiozinį energetinį ryšį su tuo žmogumi, kuris jam meluoja – kuo melas didesnis (jį paskleidus daugiau žmonių juo tiki, tuo medis labiau bujoja). Melo energija pamaitintas medis užaugina melo citriną – tokį baltą vaisių, kuris viduje raudonas ir skonio kaip maistas be gliuteno, gmo, cukraus, gyvūlinės kilmės produktų, antibiotikų likučių ir su mažai riebalų. Nu šlykštus, kad ne tai, kad tampo, o nuo jo tokie gliukai užeina, jog per juos haliucinuoji ir matai tiesą. Kuo geresnį vaisių medis užaugina, tuo tiksliau kažką matai. Feitės tėvui trūko tikėjimo, tai anas turbūt galvojo, kad primeluos visiems, užsiaugins gerų vaisių (tam Feite naudojosi jau nuo 7 metų, tik Feitė nesuprato ką jis su ja ir per ją daro), suniomnys ir sužinos kaip ten – tiesa ar ne, ką Biblijoje rašo. Deja tokio gero augalo ne jis vienas norėjo.

2) Gėrio ir blogio pažinimo medis – tas pats, kurį Senajame Testamente Dievas patalpino Rojaus sodo centre ir uždraudė Adomui su Ieva kūsyti, nes ano paragavę jie numirs. Vaikų teisių apsaugų, kurios lieptų pavojingus dalykus paslėpti vaikams nepasiekiamojo vietoje tada aiškiai nebuvo. Knygoje Feitės tėvas mąsto, kag galbūt šis medis jau ir yra būtent tas medis (ar jo palikuonis). Ir visa knyga, nuo pat pradžios, mėto visokius namiokus apie tai, kad jo jo, jis tikrai toks yra. Feitės, kaip ir Ievos, jos tėvas nekūrė dėl jos pačios. Ne, sukūrė tik tam, kad Adomui būtų gerai, kad jis turėtų draugę. Nekūrė Jos pirmosios ir neklausė Jos ar jai to Adomo iš viso reikia. Jis nemylėjo Jos taip smarkiai, kad kurdamas nepadarytų imlios žalčiui, jis nesikišo, kai šis jai siūlė vaisių, nesikišo, kai ji davė Adomui. Jis neva pasigailėjo žmonių neleisdamas jiems numirti, bet prakeikė Ievą, kad gyvenimą ji galėtų duoti tik atsistojusi ant mirties ir skausmo slenksčio, Ir t.t. Visa tai knygoje labai gražiai aprašoma, kaip Feitė tame pačiame juodame, gličiame, baugiame medyje įsirango pagulėti ir jaučiasi tarsi namie. Tarsi ji pati ir būti tas melo vaisius. Tiesiog skaitai ir galvoji, kodėl dar nenusprendei būti lesbiete, nes tada viskas būtų paprasčiau.

3) Socialinis melų medis. Šitas įdomiausias. Jeigu knygą skaityti labai paviršutiniškai, tai Feitė yra tiesiog aktyvi gudri mergaitė, kuri gimė laikais, kai moterys nevertinamos, bet ji atranda savo stiprybes ir nepražūna. Happy ending.
Bet jei skaityti taip, tarsi tau būtų 11 metų, t.y. skaityti kiekvieną sakinį, o ne fantazuoti, kad čia tik dar viena knyga iš serijos „Pepė ilgakojnė“, tai galima pagauti, kad taip, pradžioje Feitė jaučiasi ypatinga mergaite ir jaučia pyktį dėl moterų nuvertinimo. Knygos eigoje ji atranda, kad moterys meluoja – jos tik paviršutiniškai sutinka su tuom, kad yra silpnesnioji lytis, o iš tiesų tai ne, jos tarpusavyje konkuruoja, kariauja, hierarchizuojasi, valdo, kuria ir griauna, yra kaklai, ant kurių suiokasi galvos. O vyrai? Vyrai tik galvoja, kad jie čia kažką daro, nes toks pasaulis, ir šaunios, bei protingos moterys yra tos, kurios jame prisitaiko ir klesti. Bet pabaigoje Feitė supranta, kad tai dar didesnis melas, gal net šlykštenis už tą knygos pradžios melą, kad moterys antrašūšės – nes ta fantazija, kad jos ten kažką daro, kažką sukioja,  yra tik burbulas, kad jos taip giliai užrazgytos kažkokių šaknų, jog net nežino, jog tai jau ir viskas, kapas. Kad „teisinga“ ir „neteisinga“ moteris sėdi ant tos pačios šakos, tik apsikabinusias skirtingas jos šakeles. Feitė moka nuo to medžio apskritai nulipti.

Dar viršelis gražus.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *