Iki NanoWrimo liko 58 dienos.
(mano profilis čia)

Jau labai nekantrauju.

Pirmą kartą (ir kol kas vienintelį) dalyvavau prieš du metus. Tada pavyko parašyti reikiamą žodžių skaičių, taigi „skaitausi“ kaip ir laimėjusi. Parašytą knygą atsispausdinau, įsirišau ir pasidėjau. Dabar, jei atsiverčiu, tai akys varva ir mėšlungis užpakalį traukia, greitai užverčiu, padedu atgal ir apsimetu, kad jos nėra. Visa laimė, kad knygos turi savybę tylėti, antraip net nežinau ką beliktų su ja daryti.

Šiais metais nusprendžiau nerašyti taip iš lempos ir kažkiek pasiplanuoti.

Nugirdau gerą patarimą – aprašyti knygą vienu sakiniu. Tada, jei sakinys kabliuoja, aprašyti kas toje knygoje vyks per 2 puslapius. Jeigu tie du puslapiai įdomiai atrodo, tuomet imtis darbo toliau.

Kolkas sugalvojau 4 idėjas:

  • Moteris priglaudžia sfinksų veislės katiną ir rūpinasi juo tarsi savo vaiku, bet ji nė nenutuokia kas šis katinas iš tiesų yra ir ką savo meile iš jo augina.
  • Medicinos studentas sugalvoja naują būdą užsidirbti pinigų, tačiau ar jis pats sutiks sumokėti šio uždarbio kainą?
  • Grupė draugų leidžiasi į nuotykį sutikdami dalyvauti psichologiniame eksperimente, tikvienas jų vienas yra ne tas, kuom rodosi.
  • Jauna mergina trokšta meilės ir randa susirašinėjimų draugą, kuris juokauja, jog yra ne iš šios planetos. Argi taip galėtų būti?

Ir dar vienos pati nesugalvojau, bet ją pasiūlė FB kontaktas Algirdas Stockunas:

  • Hipnoterapeutas eksperimentine technika leidžiasi su klientu į jo praeitą gyvenimą, deja niekas net neįtaria kuo praeitame gyvenime buvo terapeutas.

Stengiausi, kad visos atrodytų kuo labiau kaip delfinės antraštės, nes tuomet bele kas gali būti po jomis. Bet pradžios gi tokios ir būna – kaip sėklytės. Dauguma labai panašios viena į kitą ir tik laikas parodo kas iš jų užauga.

15 metais, rašydama savo pirmąjį NanoWrimo turėjau rašymo draugų-augalų: kavos medelį ir kažkokį pelkių augaliuką. Tik tais metais rašiau ne savo dabartiniuose namuose, tai tie augalai ten ir pasiliko, net nežinau kas jiems nutiko. Tikriausiai ne kažką. Šiais metais turiu naują rašymo draugą – saracėniją:

Irgi pelkių augalas. Kai pradėsiu klimpti, pažiūrėsiu į ją ir pagalvosiu, kad ji auga tik jei klimpsta.

Šiaip prie namų kompiuterio stalo ilgą laiką augo ir kerojosi kitas kūrybinis kompanjonas –  madagaskarinės euforbijos medis, bet dabar po namus ropinėja du maži lapiadrokoniukai (16 metais NanoWrimo dalyvauti tiesiog nebūčiau galėjusi su dviem naujagimiais 🙂 ), o šio augalo lapai nuodingi, tai išgrūdau jį į laiptinę. Kartais nunešu kokį žaisliuką, bet augalas tikras išdykėlis ir juos tikriausiai pameta, nes fugūrėlės po kurio laiko dingsta.

Aš pati nežinau kodėl noriu parašyti knygą. Gal dėl to, kad man atrodo, kad ją parašius mane aplankys kažkoks džiaugsmas ir laimė, kurią galima patirti tik tada, kai knygą jau turi (juk kaip kitaip paaiškinti kodėl kiti jas vis rašo ir rašo, nors ne visada jas ir leidžia). Įsivaizduoju, kad čia kažkas panašaus į orgazmą ar vaikų turėjimą – gali nujausti kaip tai malonu, bet iš tiesų suvokti, kad net negalėjai įsivaizduoti KAIP tai malonu, tik jau patyrei. Bendraudama su sėkmingais knygų autoriais (tais, kuriems rašyti patinka ir kurių knygos žmonių skaitomos savo malonumui, o ne katarsiui sukelti ar kitiems nepramoginiams tikslams), atradau, kad didžioji dalis autorių tiesiog rašo, jie nelaukia ten kokio nors įkvėpimo ir neaugina idėjų, kaip vidinių grybelių. Jei kas nors pasakytų, kad norkotikai didina kūrybingumą, tai tiems žmonėms jų nereiktų – jie patys kaip narkotikai. Nežinau ar traukčiau iki heroino, bet manau, kad iki kokios dietinės coca colos gal ir prisitrauksiu.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *