Galutinė idėja

Galutinė idėja

Iki NaNoWriMo liko 20 dienų!

Ir, iš turimų idėjų, išsirinkau vieną savo būsimai knygai. Padėjo draugai, taip pat gavau kelis gerus komentarus savo patreon’e.

Žmonėms, su kuriais bendravau ir aptarinėjau knygą gyvai daviau lipdukų – raudoną galėjo užklijuoti ant idėjos, kuri mažiausiai patiko, žalią ant tos, kuri labiausiai patiko. Mėlyną ant tos, kuri labiausiai atrodo, kaip jau parašyta knyga. Tuomet man beliko užklijuoti geltoną lipduką ant idėjos-laimėtojos. Sprendimas buvo priimtas kavinėje, tai nuo puodelio dar nukrapščiau lipduką su užrašu „king“, ir jį irgi užkleckinau ant viršaus. Nu nes gi visi žino, kad rašytojai-megėjai mėgsta rašyti kavinėse ir paskui ten parašo visokių super kūrinių, ar ne?

Idėja su studentu susirinko visus raudonus lipdukus. Visi klijavę sakė, kad idėja per daug tikroviška ir, kadangi čia bandau rašyti kaip ir siaubo knygą, tai gaunasi moralistinė istorija. Šiaip tai baisu rašyti kūrinį, kuris turi atgarsius realybėje didesnius, nei pats apie tai fantazuoji. Tada visi pradeda klausinėti, kad neva gal tu dar kažką žinai, kažką daugiau, kažką slaptesnio, įtarinėja, jog knyga tėra forma pasakyti tai, ko šiaip negali pasakyti ir, kas be ko, dabar tai jau tau būtina tą pasakyti, nors tu nelabai supranti ką čia ir apie ką turėtum pasakyti, nes viską lyg tai jau ir pasakei.

Kaip sudėtinga.

Istorija apie hipnoteraupeutą nelabai kam patiko, nors man pačiai ji atrodė labai lengvai „besirašanti“. Bet gal tame ir bėda – lengvai rašosi, nes jau n sykių perskaityta gabaliukais, o gal ir vientisai kažkur, tik dabar bando apsimesti, jog yra baisiai originali.

Istorija su ateiviu žmonėms patiko, ypač, jog joje vienintelėje iš visų idėjų yra meilės trikampis su homoseksualiu kampu. Bet aš tai labiau norėjau, kad istorijoje įdomusis kampas būtų egzofilinis. Kitiems metams reiks pergalvoti.

Istorija su milijonu personažų ir eksperimentu draugams pasirodė labiausiai knygiška, netgi seriališka (o dabar gi madinga rašyti knygas trilogijomis ir kvadrilogijomis, kokybę mainyti į kiekybe). Kai paklausdavau ar skaitytų, tai atsakymas būdavo „….mmmmm, nah“.

O štai istorija su sfinksu labiausiai intrigavo. Aš net nustebau, nes ji pasirodė beesanti įdomesmė, nei galvojau, kad bus. Jos antras sluoksnis yra apie tai, jog pagrindinė personažė yra narsicistinė motina, tai šitą beveik visi permatė iš karto ir ėmė krykštauti, kad labai gera idėja parašyti kūrinį apie jos siaubą, o ne jos vaiko. Ir, kas labai gerai palyginus su istorija apie medicinos studentą, niekas nefantazavo apie tai, kad čia pagal tikrus įvykius, nebent ėmė kalbėti „man čia primena, kai aš…“ ir panašiai.

Visus istorijų idėjų aprašus buvau kurį laiką numetusi pasivolioti ant stalo, Lapinas pamatė ir buvo pradėjęs skaityti istoriją Nr 1, tai greitai numetė įvertinęs, kad čia taip baisu, kad net skaityti nesinori, o jei perskaitytų, tai jam savaitę nesimiegotų. Iš pradžių bandžiau išklausi ar dėl to, kad atrodo, jog taip siaubingai ji bus parašyta, bet jis patikino, kad dėl to, jog ten pilna visokių trigerių.

Man čia buvo pats geriausias įvertinimas.

Likusias dienas iki rašymo pradžios planuoju praleisti mąstydama apie knygos personažus, scenas, sugalvoti tikrus vardus. Taip pat reikia pasidomėti reborn lėlėmis, žaibiniais kraujo užkrėtimais ir sfinksų veislės katinais.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *