Atsiminimai apie piešimą

Iliustracija ne mano. Bet radau ją internete ir pamačius pagalvojau apie vieną žmogų, kuris nori būti danguje nesiaugindamas sparnų, ir nori būti labai gražus išgyvendamas vienądienybę kaip prasmę ir trokšdamas minimalizmo rūbo, kas iš esmės juk tėra įmantresnė nudizmo forma.

Dar jis nori piešti.

Kai aš pradėjau piešti, tai iš pradžių tiesiog piešiau kaip piešėsi. Bet tada atradau kelis autorius į kuriuos žiūrint man būdavo taip gera, kad, jei skaudėdavo galva tai nustodavo, o jei būdavo suėmęs nerimas, tai jis nurimdavo. Man nereikėjo galvoti kaip aš norėčiau piešti, ieškoti kažko, man nereikėjo kankintis ar užduoti klausimų – nes aš turėjau visus atsakymus ten. Piešiau ne tam, kad savo gyvenimą sunkinčiau ir komplikuočiau, o tam, kad palengvinčiau ir nuskaidrinčiau.

Ir man atrodė, kad jei mokėsiu piešti kaip tie autoriai, tai būsiu laimingiausias žmogus pasaulyje.
Pamenu atsispausdinau dalį jų darbų nespalvotai vien tam, kad galėčiau juos nuspalvinti pieštukais ir pasikabinau šalia lovos. Taip jie tapo pirmuoju dalyku, kurį pamatydavau pabudusi, o tuo metu pabusdavau kokią ketvirtą ryto ir gulėdavau iki šeštos nerimaudama dėl mokyklos, ypač dėl kalbų pamokų. Įsijungdavau šalia lovos buvusią lemputę, kurios geltono gaubto dėka visas kambarys nusidažydavo ramaus gintaro spalva ir tas valandas būdavau tik aš ir tie darbai, mano ir jų pasauliai. Jų baigtiniai, kitokie, ne tikri, išgalvoti kažkur kažkieno kito, rodantys man, kad įmanoma tą padaryti, įmanoma žaisti su realybe nereikalaujant tokio tikroviškumo, kad kažką apgautum daugiau, nei išgalvotus personažus, kurie net neturi proto suvokti, kad yra išgalvoti. Tie darbai man žadėjo ateitį, kurioje aš galėčiau būti kūrybinga ir mėgautis tuo per tai, galėčiau kurtis pati savo gyvenimą ir gyventi tam, kad galėčiau kurti. Ir, net jei tuo metu nieko daugiau negalėjau daryti, bet vien mintis apie tai man rodėsi verta keltis ir mėgautis dalykais vien tam, kad išsiugdyčiau apetitą ir skonį, kaupčiau patirtis ir gretutines svajones. Tai buvo vadovėliniai paaugliški potyriai, bet laimė aš nesidomėjau jokiomis psichologijomis-šmologijomis ir man tai buvo mano asmeniniai, unikalūs ir niekieno kito nevertintini išgyvenimai.

O kartais naktį negalėdavau užmigti, kaip trokšdavau piešti taip, kaip jie. Maždaug per pusmetį to darymo labai smarkiai patobulėjau savo piešime, nepalyginti kiek kapanojausi be krypties iki tų autorių atradimo. Ir, nors vis tiek nepriartėjau prie jų, nors vis tiek vysčiau savo stilių, bet jie buvo tarsi švyturiai, žadėję, kad ši jūra nėra begalinė ir jos kraštas yra krantas, o ne bedugnė.
Kai kurie žmonės tą kūrybos krypties kelią pasirenka per tai, kad kuria kažkam konkrečiam arba kažką konkretaus savo darbu nori pasakyti. Bet, šį malonų šeštadienio vakarą per atvirą langą uosdama drėgną šąlantį cementą galvoju, kad jei neturi jokio krypties orientyro, tai niekada nežinai ar judi, ar nejudi, aukštyn, žemyn, o gal į kairę. Jei svarbu tik judėti, tai ir taip tavo kūnas viduje pilnas judesio – nuo kraujo tekėjimo iki kvėpavimo, tokio, kuris neturi kitos krypties, kaip tik nuolatinio grįžimo į pradinį tašką, kad vėl galėtų judėti iš naujo tuo pačiu ir ne kitu keliu. Jeigu visi vikšreliai pasitenkintų tik judėjimu dėl judėjimo, tai niekada nežengtų žingsnio metamorfozėms į drugius.